Nusikaltimų prevencija Nusikaltimų prevencija

 

NUSIKALTIMŲ PREVENCIJA – KOKS MŪSŲ INDĖLIS?

 

Nusikalstamumas Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra socialiai nepriimtinas bei neigiamai veikia visuomeninio gyvenimo sritis. Dr. Alfredas Kiškis straipsnyje[1] analizuodamas nusikaltimų statistiką daro išvadą, kad net 60 procentų Lietuvos gyventojų teigia nukentėję nuo nusikalstamų veikų. Daugiau kaip 99 procentai nusikalstamų veikų padarę asmenys išvengia realios bausmės, dėl šios priežasties daugiausia dėmesio turi būti skiriama nusikaltimų prevencijai, o ne bausmių skyrimui.

Prevencijos sąvoka. Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje nusikaltimų prevencijos sąvoka apibūdinama kaip poveikio nusikalstamumui priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, nustatant ir pašalinant bendrąsias nusikaltimų priežastis bei sąlygas, taip pat individuliai veikiant asmenis, kurie linkę daryti nusikaltimus ar ateityje gali tapti nusikaltėliais arba nusikaltimų aukomis[2]. Nusikaltimų prevencijos bendrasis tikslas yra sumažinti nusikaltimo padarymo tikimybę. Šio tikslo siekiama leidžiant prevencijos įstatymus, programas ir įgyvendinant kitus teisės aktus. Prie nusikaltimų skaičiaus mažinimo prisideda ne tik įstatymų leidyba, bet ir eiliniai piliečiai, kurie veikia vedami moralinių paskatų.

Siekis sulaikyti teisės pažeidėjus nuo nusikalstamos veikos laisvės atėmimo bausme dažnai sukelia atvirkštinį – asocialų poveikį. Teisės pažeidėjas, kalėdamas įkalinimo įstaigoje perima visuomenei nepriimtinas, amoralias elgsenos formas, o sugrįžus iš įkalinimo įstaigos imamas visuomenės stigmatizuoti ir taip verčiamas vėl nusikalsti. Dėl šių priežasčių prevenciją galima vadinti optimaliu veiksniu sulaikant pažeidėją nuo nusikalstamos veikos.

Ankstyvoji prevencija. Nusikaltimo padarymą lemia daug veiksnių, kurie gali atsirasti dar ankstyvoje vaikystėje. Ankstyvoji prevencija – tai priemonės, nukreiptos į veiksnius, kurie yra dar pakankamai toli nuo nusikaltimo. Ankstyvosios prevencijos tikslas yra padėti žmogui išspręsti problemas, kurios gali jį atvesti į nusikaltimo padarymą. Minėtomis problemomis galima vadinti nepalankius santykius šeimoje, auklėjimo klaidas, paties vaiko psichologinius ypatumus.

Įgyvendinant ankstyvąją prevenciją svarbi dalis tenka auklėjimui šeimoje. Tarp Nusikaltimų Prevencijos programos nagrinėjamų nusikaltimų priežasčių įvardinama šeimos priežiūros stoka, kuri minima kaip priežastis, kuri sudaro sąlygas nepilnamečiams įsitraukti į socialiai nepriimtiną veiklą. A. Kiškis teigia, kad dažniausiai nubaudžiami žmonės, kurie augo probleminėse, neturtingose šeimose, kurių tėvai nesirūpino vaikų auklėjimu, girtavo, namuose vyravo barniai, muštynės, vaikams, augantiems tokiose šeimose, nesisekė mokykloje[3]. Civilinio Kodekso (CK) XI skyriaus 155 straipsnyje apibrėžiant tėvų valdžios turinį, teigiama, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Kitaip sakant – blogi santykiai šeimoje, abejingumas gali pažeisti normalų socializacijos procesą, to pasėkoje pradeda formuotis kriminogeniniai asmenybės bruožai. Šeimai, tinkamai įgyvendinus CK minėtas funkcijas, bus sėkmingai atlikta pirminė prevencija.

Pedagogo vaidmuo nusikaltimų prevencijoje. Pirmine prevencija siekiama užkirsti kelią elgesio nukrypimams, propaguojant aktyvų, teisingą ar kitokį gyvenimo būdą. Pirminės prevencijos priemonių taikymo šaltiniu gali būti ne tik šeima, bet ir kitos, vaiko vystimąsi lemiančios institucijos – pavyzdžiui mokykla.

Tarp Nacionalinės nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje išvardintų nusikaltimų priežasčių ir sąlygų[4] yra paminėti žmonių neužimtumas, išsilavinimo stoka, mokymo įstaigų, specialios priežiūros įstaigų socialinės kontrolės ir priežiūros stoka. Analizuojant švietimo įstatymą galima išskirti kelias sritis, kuriose įžvelgiama prevencijos bruožų. Tai būtų – privalomojo švietimo sąvoka, pedagogo kaip autoriteto veikimas, ugdymas. Privalomojo švietimo sąvokoje dėmesys teikiamas piliečio užimtumui – privalomas ir valstybės garantuojamas ugdymas iki 16 metų pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programą. Mokiniui būnant mokykloje, tiesiogiai sumažėja galimybė likti be kvalifikuotos priežiūros ar nusikalsti – taip įgyvendinama prevencija.

Pedagogo, kaip autoriteto, reikšmė išauga įgyvendinant ugdymo funkciją. Mokant, lavinant, formuojant įgūdžius, gebėjimus ir vertybines nuostatas iškyla pedagogo asmens ir profesinių bruožų ypatybės. Švietimo įstatyme nustatyta, kad mokytojas turi užtikrinti geros kokybės ugdymą, ugdyti tvirtas mokinių dorovės, pilietines, tautines bei patriotines nuostatas. Tačiau ar bus šie nuostatai kokybiškai įgyvendinti priklauso nuo pedagogo asmenybės.

Vertinant ankstyvosios prevencijos naudą, reikia žinoti, kad vaikystės periodu susiformuoja pagrindiniai asmenybės bruožai – vaikystėje išsivysto doroviniai elgesio etalonai, formuojasi teisingos veiklos samprata. Įvertinus šiuos veiksnius, galima teigti, kad būtent vaikystėje, teisingai ugdant ar koreguojant žmogaus elgesį, galima pasiekti optimalių rezultatų veikiant galimas nusikaltimo priežastis, kurios būtų susijusios su asmenybės vystimosi nukrypimais.

  

                                                                        

Mykolo Romerio universiteto teisės edukologijos studentė

Aurelija Paukštytė

 

 


[1] Kiškis A. Nusikalstamumas Lietuvoje: ko neparodo oficialioji statistika//Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008, Nr. 11(113)  121-122p.

[2] Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa (patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1383)

[3] Kiškis A. Nusikalstamumas Lietuvoje: ko neparodo oficialioji statistika//Jurisprudencija: mokslo darbai. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008 p.119

[4] Nacionalinė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programa (patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1383)

Šioje kategorijoje nėra straipsnių. Jei pokategorės rodomos šiame puslapyje, vadinasi jose yra straipsnių.